Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Ivolgamus jama YouTube!

Ne taip senai buvau svečiuose pas žaidimų kūrėjus iš Lietuvos - Ivolgamus. Kažkaip dorai net išsikalbėti nespėjom, nes visą popietę žaidėm su Wii. Žaidėm aišku jų kuriamus žaidimus, kurie pasirodys dar šiemet. Šiaip abu paliko labai gerą įspūdi. Toje kategorijoje, kuriai jie kuriami, tai tikri šedevrai, nunešantys daugelį svetimšalių projektų kuriuos turiu savo kolekcijoj. Kalbu apie Party games žanrą, kuriam pas mane atstovauja keli Nintendo Wii ir Xbox 360 skirti rinkiniai. Mano kolekcijoje, nauji Ivolgamus kūriniai bus pastatyti šalia S.Spylbergo Boom Blox. Ne mažiau!
Bet apie žaidimus kada nors vėliau. Norėjau visiems parodyti, kaip Youtube reklamuojamas vienas iš tų žaidimų. Ninja Captains, apie kurį kažkada jau rašiau, meta iššūkį youtube garsenybėms. Nice move!

Ir bent jau pirmieji du filmukai padaryti labai gerai. Žiūrom!

Kažkieno fail‘as padėjęs jaunuoliui tapti žvaigžde:

Sėkmingai pakartotas katuko:

O šitas, žiauriai kaitina ir taip nuo gandų apie Star Wars The Old Republic užkaitusį kraują:

Žiūrėkit, rodykit draugams, generuokit click‘us, padėkit nacionaliniam gamedev ir laukit dar. Valio!

Rodyk draugams

Open letter to NCSoft: Please allow Europeans to European servers of AION

To all Lithuanian folks visiting this blog: I’m sorry, but this one is in English. I just hope, that English will help me to spread the message further. Because I’m really sick of the situation we have here.

Let me briefly introduce the general situation in our gaming market first. Lithuania is small country in central Europe and a member of EU. Since it was occupied by Soviet Union quite some time ago, in most cases it’s still considered as an emerging market. As in any other European post-soviet country, we have the same gaming industry problems here. High piracy levels, laging distribution, slow sales, etc. On the other hand, gamers who choose to pay for games they like, are treated like they don’t exist. Since almost none of the major game publishers have interest in doing business here, we have no reliable support, no rights to participate in various contests and much higher prices then gamers from other EU countries. There are cases when fresh PS3 releases costs up to 100EUR in local retail, while monthly salary of 400EUR is considered as normal here. But to hell… If a game’s worth it, I’ll pay and I’ll be glad that I’ve managed to get it locally, few weeks after release, not on the day one of course. That’s why majority of gamers gets used to shop online. It’s much cheaper to buy games in UK for example. And they’re delivered faster.

We’re unhappy with this situation and yet we always believed that someday it’ll become better. Until now. At this point we know, that European release of AION won’t happen in Lithuania. Not a big deal. We can buy the game online. We also found out, that rights to distribute AION in Lithuania is given to some company „Innova Group” which is a distributor of localized Russian version. Well that happens quite often. I mean, in most cases Russian publishers secure rights to distribute foreign games in Russia and in Commonwealth of Independent States (at least it’s what they state on product packaging), which was formed after the Soviet Union collapsed. Somehow, those agreements often cover Lithuania and Baltic States, though none of these countries is or was a part of CIS.

On the other hand, this often offered us a liberty to choose when purchasing games. Localized Russian versions rarely cost more than 20EUR here. The price difference is huge, but the language is a problem. I guess we had enough Russian speaking players 10 years ago, but today majority of gamers speaks English. Few months ago major distributor of Russian games in Lithuania simply disappeared. I believe it explains a lot, since expensive English versions slowly starts to dominate on retail shelves. The point is, that with launch of AION we loose even the liberty to choose. NCSoft stated that players with Lithuanian IP won’t be able to connect to a subscription based EU servers. Even if there is any logical reasons not to sell the game in Lithuania, I can’t understand why they are taking these extra measures? I wonder if such decision isn’t against the EU law, but even if it don’t, that’s a pure nonsense. Here’s some thoughts:

I know lots of players who play various English games even if they don’t speak English. They tend to learn commonly used words and terms, and that’s relatively easy for them since Lithuanian and English languages use Latin letters. We can understand those letters. Russians use Cyrillic letters. To a person who has no knowledge of a language, Russian looks like Arabic of Chinese or whatever. It’s just a series of symbols for them. And then, reading is only half of the problem, we’re talking about MMO, that includes typing as well. But the language isn’t the only barrier. I do expect troubles with payments, latency problems and such, since we’re not that integrated with Russia as it might seem to some people at NCSoft.

I read lot’s of gaming news online, and the questions of so called emerging markets is escalated from time to time. Not so long ago, EA Boss John Riccitiello, mentioned that piracy is more of a geographical problem, using our neighboring country Poland as an example. Well that’s absolutely correct, but I always question myself „Who should make the first steps?”. Since you know, we have a community. And we’re already buying seriously overpriced games that arrive months late, what else can we do?
The logical answer in this case would be „well… simply …. them, and use torrents”. And that’s what most of local gamers do. And that’s what will happen with AION. Because some people will have serious political reasons not to accept Russian version. Some people won’t like the localization, since there is very big chance that it will be screwed up (maybe even more than private EN servers). Most of the people simply won’t be able to understand the language. In this case, those who understand, speak and read Russian won’t be able to play with their friends who don’t. Since NC Soft threats to block Lithuanian users, there’s absolutely no reasons to pay for EU subscription even if someone will find a way to trick the system, because in any case it might get blocked or banned any day. Because of these measures official EU servers becomes pretty much the same, as the private ones, for us. And I believe private servers will surface soon enough. And it’s a shame. Because I personally have very negative point of view regarding piracy, though in most cases I can’t understand who’s the actual criminal. With each day, and each game or online service release it looks like the publishers are the one to blame.

Because this case is a perfect example of INCOMPETENCE. From a political point of view, this decision is foolish. Lithuanians and Russians (especially the younger ones) have some grudges, so various tensions is possible, and those will be moderated by the Russian side. From the business point of view, you’re simply loosing customers, loyalty and support of local community. You’re also forcing people to choose the game which is released on the language rarely used by your target consumer, eliminating their ability invite more players to join the world of AION. The fact, that Russian version is available is nice, someone will save money (since rumors has it, that the Russian version will be cheaper or even F2P), someone especially in their 30-ies will be happy since they know Russian better than English, but that’s minorities. I’m not against Russian version or it’s availability in Lithuania, I’m against the decision to block out Lithuanians willing to pay for European version. Please, give any reasons, why you should take away our rights to choose. Or maybe any reasons to disallow members of European Union on European servers?

Please, consider a simple option to allow us to pay and play on EN/EU servers. Honestly, this is the only one right option.

Rodyk draugams

AION | Ajono belaukiant

Taigi su AION beta praleidau dar vieną savaitgalį. Per tą laiką kol jo nežaidžiau, o ir paties beta savaitgalio metu, dalis pradinio entuziazmo nublėso. Taip aš vis dar tikiu, kad AION šaunus. Taip, iš esmės tikiu, kad jo misija yra tapti tiltu tarp rytų ir vakarų MMO kultūrų… Netgi tikiu, kad jis tuo tiltu taps, tačiau ne visiems. Greičiausiai tik tiems, kas niekaip neapsisprendę blaškosi iš vienos upės pusės į kitą. Jiems labai reikia tilto. Ne tam, kad juo keliauti, o tiesiog tam, kad ant jo kiurksoti. Vaizdžiai kalbant…

Mano nuosava Yva :).

Kalbant nevaizdžiai, man sunku patikėti, kad žmonės savo karjerą pradėję būtent vakarietiškuose MMORPG pajus kažkokią traukią leistis į kitą tilto pusę. Žmonės kurie augo su WOW nepriims AION dėl išvaizdos, dėl įgarsinimo, galbūt dar dėl kelių priežasčių. Panašumai į WOW čia irgi negelbės, nes panašumai pasąmonėje gimdo norą lyginti, o kai kažką lygini su tuo ką myli…

Bet yra žmonių kurie kažkada senai žaidė Lineage ir jį išmainė į WOW. Manau AION‘as juos susigrąžins. Nes žiūrint iš šios pusės, AION yra tas pats Lineage tačiau dinamiškesnis, įvairesnis, turi mažiau trūkumų ir daugiau privalumų dėl kurių kažkas ir kažkada perėjo į WOW. Jei taip nutiks, žaidimo kūrėjai pasieks savo. Nes realiai dėl žaidėjų kovoja ne AION ir WOW, o NCSoft ir Blizzard. Kokia lemtis laukia visiškai naujų MMO žaidėjų ir ką pasirinks jie? MMO atveju šį dalyką retai lemia žaidimo kokybė ar stilistika. Dabar žmonės žaidimus renkasi pagal draugus, arba yra tiesiog (at- arba per-) viliojami. Bet kuriuo atveju AION‘as kaip ir bet kuris kitas MMO greičiausiai nebus labai saldus pasaulis naujokams. Žaidimo mechanika ganėtinai panaši į rinkoje dominuojančių MMORPG mechanikas, tad patyrę žaidėjai iš kitur, jau po kelių akimirkų lyderiaus ir AION‘e. Tai viena iš priežasčių, kodėl naujo MMO paiešką žmonės dažniausiai pradeda nuo draugų paieškos.


Šį kartą žaidžiau už Elijus, valdžiau plėšikę/žudikę vardu Ronya. Ją užkėliau iki 14 lygio, tad nieko naujo išskyrus Elijų zonas ir užduotis nepamačiau. Atitinkamai kažko naujo apie žaidimo mechaniką papasakoti irgi negalėsiu, nes viską kas šovė į galvą aprašiau anksčiau, kai išmėginau Asmodėjus. Būsiu atviras. Žaidimu smarkiai nusivyliau. Personažo mechanika visai neprasta, naudojant elementarias ir pigias gydimosi priemones, žudikė dirba kaip prisuktas laikrodukas. Pati personažo progresija iki 15 lygio yra identiška WOW Rogue klasei. Tiesą sakant kol kas, būtinybė naudoti vienintelę turimą kombo grandinę, paverčia žaidimą itin monotonišku. Kovos tempas pašėlęs, bet atliekami veiksmai visiškai identiški. Neabejoju, kad vėliau šis niuansas išnyks, tačiau dabar man tai užstrigo.

Sijonuką padovanojo kažkoks praeivis. Jis trubūt visoms tokius dovanoja, žaidimo pasaulis iškart įgauna šarmo :)

Dėl nuobodulio kaltinčiau kultūrinį ir istorinį Elijų foną. Tai žiauriai pozityviai nusiteikę teisuoliai, kurie dirba, kalba ir žudo nuobodžiai. Kodėl geriečiai visada būna tokie zanūdos, kad norisi vemti? Jei dar pavyks sužaisti betoj, tikrai žaisiu būtent už Elijus, nes esu visiškai tikras, kad jų nė nemėginsiu kai galų gale įsigysiu pilną žaidimo versiją. Taip. Tai jau oficialu. Nuo rugiasėjo 30 dienos aš būsiu AION‘e ir lenksiu kuprą Asmodėjų labui.

Taip neturėtų būti, bet Elijų pusėj pasitaiko kur kas niūresnių vietų nei pas Asmodėjus. Ir dar. Čia galiniai fonai buvo kažkokie labai brokuoti. Tikiuosi laikinai.

Nebūčiau išvis šio įrašo rašęs, jei ne gan netikėtas laiškas nuo Inkvizitoriaus, kuriame buvo visiškai nevaldomas teigiamų emocijų srautas kuris ir sugražino mane į vėžes. Pasakojama buvo apie žaidimą už 15 lygių ribos, tad aš irgi noriu TAI pamatyti :).

Bet AION neužlenks WOW. Ir apskritai jis nieko labai pastebimo nepadarys Warcraft‘ui. Kažkokios disturbijos žaidėjų padangėje įvyks. Gal kažkiek migracijų. Kažkas pavieniui, kažkas su visa gildija išeis… Ir grįš. Tiesą sakant dar įdomu sulaukti kitą savaitę vyksiančio BlizzCon. Priklausomai nuo to ką ten pasakys, visai gali būti, kad niekas niekur ir neeis :). Nors realiai tai pati žaidėjų ir žaidimų populiarumo pusiausvyra priklauso net ne nuo to. Kažkada dabartinis Activision Blizzard bosas Bobis Kotikas sakė, kad norint nukonkuruoti WOW, smulkioms išlaidoms reikia turėti bent milijardą dolerių. Skambėjo labai arogantiškai, nors kažkoks pagrindas tam be abejo yra. Vis tik aš šiems Kotiko žodžiams didelės reikšmės nesuteikiau, jis mėgsta blevyzgot nesąmones, ypač apie pinigus ir labai didelius pinigus.

Siuvimo cechas, nors ir primena Barbie Princess serijos žaidimus, atrodo dailiai.

Viskas pasikeitė, kai į mano rankas pakliuvo naujausio PC Gamer žurnalo juodraščiai. Rugsėjo mėnesį pasirodysiančiame žurnale, numerio tema bus dedikuota kitai, kylančiai MMO žvaigždei. Rašys apie Bioware ir Lucas Arts kuriamą Star Wars The Old Republic. Šią temą, nors joje ir nėra nieko labai konkretaus, primygtinai rekomenduoju visiems MMO rinka besidomintiems. Labai daug nepasakosiu, bet viena teksto dalis lyg ir atvėrė man akis. Žurnalistai kalbėjo su Bioware darbuotojais apie kūrybos procesą ir reikalingą milijardą. Ilgą laiką Bioware atsakymai man rodės nerišloki iki pat tos akimirkos, kai jie tiesiog apibūdino akivaizdžius dalykus apie kuriuos iki šiol aš kažkaip negalvojau. Visų pirma jie atskyrė MMO platformą nuo PC teigdami, kad tai yra du visiškai skirtingi segmentai. Aš su tuo sutinku visais šimtu procentu. Antras dalykas kuri paminėjo Bioware tai WOW klausimas. Jų teigimu Bobis Kotikas visiškai teisus dėl reikalingo milijardo, jei kovos lauku pasirenkama WOW visata. Čia kalba eina ne apie Azerotą ir net ne apie fantasy pasaulį apskritai. Bioware įsitikinę, kad konceptualiai į WOW panašūs žaidimai neturi šansų jo nurungti. Jei prisimintume visus didelius post-WOW MMO leidimus suvoktume, kad tai tikrų tikriausia tiesa. Agresyviausiai WOW bandęs nuboksuoti WAR Online susimovė. Ir susimovė jis todėl, kad buvo nuolat lyginamas su WOW, beto ir Blizzard nesnaudė. WAR online turėjo dominuoti rinkoje patenkindamas WOW (o ne nuosavų) fanų aistrą kautis PvP kovose. Esmė tame, kad Blizzard atsakymas buvo paprastas ir kruopščiai apskaičiuotas. Warhammer startą lydėjo Warcraft papildymų pasirodymas, kuriuose žaidėjams buvo suteikiamos galimybės išmėginti save kitokiame PvP. Atsirado masinės PvP kovos ir senai laukti tankai, lėktuvai, tvirtovės ir kas tik nori. Naujų žaidėjų tai gal ir nepritraukė, bet nemaža dalis išėjusių į WAR grįžo.

Elijų miestai tvarkingi ir simetriški, šioje vietoje dedu minusą. Tvarka gražu, bet simetrija turi mirti.

Tuo tarpu Age Of Conan turėjo dar daugiau ambicijų. Nugalėti WOW tiek PVP, tiek pasaulio atmosferos srityse. Konano kūrėjai Funcom susimovė dar labiau. Žaidimas buvo įdomus lygiai 20 lygių, o veikė dar 20. Pasiekus 40 lygį absoliučiai visi žaidimo elementai veikė tragiškai arba išvis neveikė. Dabar sako, kad yra kitaip. Ir kūrėjai, ir žaidėjai, bet sykį nusvilus kažkaip netraukia. Gaila juk ne išleistų pinigų, o laiko, kurio baigtinis kiekis yra toks koks yra. Ir aš suprantu, kodėl po visų MMO eksperimentų keli su manim juose dalyvavę žmonės sako, kad jei grįžtų tai tik į Age of Conan. Nes pirmi 20 to žaidimo lygių buvo konceptualiai kitokie nei WOW. Dinamiškas kintantis pasaulis, tamsi atmosfera iš pirmo žvilgsnio neregėta kovos sistema… Jei žaidimas būtų tiesiog veikęs, galbūt nė nesugalvotume jo mesti. Dabar, tuos menkus skirtumėlius galima rasti ir WOW. Dinamiškas ir šiek tiek besikeičiantis žaidimo pasaulis Wrath of the Lich King išplėtime įsipaišė labai šauniai. Blizzard žinojo ką daro Funcom. Ir padarė tą patį. Tik geriau.

Irgi simetriška.

Tada pasiimi visus dabar konkuruojančius mokamus MMORPG ir palygini juos. Juk atmetus visus niekučius ir blizgučius visi jie yra vienas ir TAS PATS. Skirtumai pernelyg nežymūs, kad kažkuris vienas žaidimas patrauktų labiau. Turiu galvoje, juk žaidėjas kažką jau žaidžia, jis kažką jau pasiekė, turi pulką draugų ir pažystamų… Na kodėl jis dabar turėtų pradėti iš naujo? Taip žmonės pasiblaško, pasiblaško ir finale vis tiek nutupia ten kur yra daugiausiai pasiekę ar turi daugiau draugų. Ten kur jų laukia. Sekantis didelis MMO iš esmės turi būti paprasčiausiai kitoks.

Elijų išventinimo į Divas ceremonija irgi visiškai nevykus. Net ceremonija jos nepavadinčiau.

Tai štai. Star Wars kūrėjai teigia, kad jie nori atsikratyti visų tų savybių kurios leistų Star Wars lyginti su WOW. Žiūrint jų pasirinktą meninį stiliu abejoju ar tai pavyks, bet kiti žaidimo bruožai intriguoja. Bioware deklaruoja prieraišumą prie istorijos ir išskirtinį dėmesį į vieno žaidėjo režimu žaidžiančius asmenis. Žada kvestus kurių baigtis priklausys nuo žaidėjų pasirinkimo. Žada visiškai skirtingus siužetus ir skirtingas misijas kiekvienai klasei. Žada, kad ir klasių kovos mechanika skirsis iš esmės. Žada, kad po žaidimo pasirodymo, jam skirti išplėtimai bus orientuoti į istorijos vystymą, o ne į Hardcore žaidėjų poreikius. Leidžia suprasti, kad jų nedomina žmonės ieškantys tikrai iššūkio ir pasiryžę dėl kažkokios kepurės monotoniškai drožti tą patį požemį. Tiesą sakant tai iš esmės kitoks požiūris į MMO. Pasiteisins jis ar ne dar bijau sakyti, bet jei jie laikysis tos pačios krypties kaip kalba, tikimybė, kad jiems pasiseks yra labai didelė. Ilgai galvojau, kaip toks konceptas galėtų būti įgyvendintas… Į galvą šovė, kad jis jau egzistuoja. Realiai už abonentinį mokęsti galima sukurti labai daug turinio. Pažvelkit kokiu greičiu yra kepami Fallout 3 išplėtimai. Juos reikia pirkti atskirai, bet juk galėtume juos ir prenumeruoti. MMORPG kuriame mes daugiausiai laiko praleidžiame narpliodami istoriją… Dar kitais žodžiais tariant, tai senas geras Bioware RPG žaidimas, kurį žaisi ne vienas. Man tai skamba kaip svajonė… O tiesą sakant (Rezidentas iš PC Gamer man neleis sumeluot), kažkada žaisdamas pirmą Knights of the Old Republic dalį aš jam pasakiau, kad viskas ko trūko tam žaidime, tai ryšys su draugais. Po metų išėjo WOW. Jame be jokių skurpulų praleidau du metus.

Žinau, kad nukrypau. Iš pat pradžių žinojau kuo baigsis šis įrašas, todėl prišaudžiau fotkių. Nors apie AION parašiau nedaug, nuotraukų tikiuosi įdėjau pakankamai. Visos iliustracijos pdarytos žaidžiant AION betą, Elijų pusėje.

Minėjau, kad žaidime yra neįtikėtinų monstrų. Va vienas jų… Plėšikai gauna privalumų jei puola iš nugaros. Kai medžioji šitus grybus, žiauriai užknisa aiškintis kur subinė, o kur… O kas būną pas grybus? Nei veidas, nei snukis juk…

Patiko, kad lyjant idle personažai automatiškai slepiasi nuo lietaus po varnalėšom.

Vanduo AION’e labai gražus. Ešeriai šiaip sau, bet kaip MMO kategorijoj, tai turbūt šauniausi.

Elijai vyrai labai gėjiški. Nesuprantu kaip kažkas valdydamas tokį gali man prikaišioti kad „žaidžiu su boba“.

Elijai su /sit komanda naudoja kėdutę, Asmodėjai kur kas šustresni su savo skraidančiais kilimais. Ten tolumoj tipo vyriškis.. tipo karys… Dirigentas blemba…

Draw distance fail. Nors šiaip AION’e jis įspūdingas. Baltas blynas danguje tai monstras, kai skrido virš galvos aiškiai matėsi jo žabtai. Jis turbūt gerų 6 futbolo aikščių ploto.

Tai štai. AION’ą žaisiu, bandysiu žiūrėsiu ir tikiuosi dar pasipasakosiu, bet mano širdis jau kitur… O gal man tiesiog patinka laukti ir kankinti save tokiais vat video.

Man labai, labai gražu. Širdingas dėkui Žpat, kad užrodė.

Rodyk draugams

Small World | Neprieraišiems…

Ištikimybė, prieraišumas, garbė, gailestis, nuoširdumas, sąžiningumas, klinumas, draugiškumas… Tai nuostabios žmogiškos savybės, kurių jums tikrai neprireiks, jei prie stalo sėdote žaisti Small World. Nes Small World pasaulis yra per mažas gražiems jausmams, draugystei ir… Kitiems visokiems. It’s a world of (S)Laughter After All!

Žaidimą bandžiau žaisti vos porą sykių, bet tiesą sakant jis tiek paprastas, kad ir jų per akis, norint brūkštelti šiokį tokį apibendrinimą.

Nors šiaip tai meluoju.

Žaidžiau vos vieną sykį. Pirmoji partija, kurioje aš turėjau eiti paskutinis, baigėsi po lygiai vieno ėjimo. Oponentai nepatenkinti mano lanksčiu ir praktišku strateginiu mąstymu, bandė pažeisti jojo teritorinį vientisumą ir aklai įtikinėjo, kad mano priimami sprendimai neteisingi (jų atžvilgiu). Žinotina, kad kuo ilgiau prie stalo kažkuo įtikinėsi Artoją, tuo mažesnė tikimybė, kad tau tai pavyks. Žodžiu atmosfera užkaito iki tokio lygio, kad turėjom rinktis vieną iš dviejų variantų. Susimušti ir po to tęsti žaidimą (su -1 vienu žaidėju prie stalo), arba eiti į pirtį.

Nuėjom į pirtį.

Kas kartą žaidžiant žaidimo rasės į žaidimą patenka atsitiktine tvarka, papildomos specialios savybės, rasėms taip pat suteikiamos atsitiktine tvarka. Tai labai įdomus faktorius atveriantis duris beprotiškiausiems deriniams ir malonumui žaisti žaidimą vėl ir vėl.

Antrą syki žaidėm jau keturiese ir kažkaip ramiau. Visi trys paslapčia susimokė prieš mane, todėl visiškai nereikėjo manęs dėl kažko įtikinėti. Nepaisant to buvo labai smagu!

Small World tai grobikiškų nuotaikų žaidimas tiems, kas neprisiriša prie savo valdomų personažų. Žaidime svarbu nebijoti rizikuoti ir elgtis lengvabūdiškai, lengva ranka laidoti ištisas civilizacijas ir kelti į kovą naujas. Man asmeniškai tai buvo sunkiausias barjeras kurį teko įveikti žaidimo metu ir juokingiausia, kad bijau, kad man teks jį įveikinėti kiekvienos ateinančios partijos metu.

4 pasaulio žaidėjams, 4 įmanomiems žaidėjų kiekio deriniams. Atitinkamai, kuo daugiau žaidėjų, tuo mažiau ėjimų jie gali atlikti. Taip subalansuojama net žaidimo eiga, bet ir trukmė :).

Žaidimo esmė paprasta. Turim pasaulio žemėlapį. Tiksliau 4 pasaulio žemėlapius, kuriuos naudoji atitinkamai pagal tai kiek žaidžia žaidėjų (gali žaisti nuo 2 iki 5 žmonių). 4 žemėlapiai šioje situacijoje nėra prabangos dalykas, tiesiog jie garantuoja, kad pasaulis bus pakankamai mažas net ir tuo atveju jei žais du žmonės, ir gerai subalansuotas, jei žais 5. Tai štai. Žaidimo pasaulis yra per mažas, kad sutalpintų visas jame gyvenančias rases (jų yra 14), todėl rasės kaupia armijas, ateina, grobia žemes, kuria imperijas, išsikvepia, miršta, o jų vietą užima kitos. Žaidimas žaidžiamas dėl taškų, tai normalu, bet šiuo atveju kažkaip neįprasta. Aiškinu kodėl.
Tai yra užkariavimo tipo žaidimas ir kažkaip man į kraują yra įaugę esminiai tokio žaidimų tipo kanonai. Plėstis, kaupti karius, nuoširdžiai ginti sienas. Labai juokinga, bet tokia žaidimo eiga Small World‘e paprasčiausiai neveikia. Esmė tame, kad kiekvienas žaidėjas žaidimo pradžioje pasirenka rasę, gauna atsitiktinę super galią, karius ir pradeda žaidimą. Karius į žaidimo lauką galima įvesti nuo bet kurio lentos krašto, tad niekas ir niekad nenuspės kur ir kada jūs smogsite. Šviežia rasė turinti vidutiniškai 10-12 karių, kaip uraganas prasineša per žemyną ir įsitvirtina keliuose regionuose. Jau šiam epizode, rasė būna dalinai išsikvėpus ir vargu ar galės atlikti daugiau nei dar vieną ėjimą. Esmė tame, kad pergalės taškai skiriami žaidėjo ėjimo pabaigoje, tad labai svarbu užimti kuo daugiau žemių. Kuo daugiau žemių užimi, tuo prastesnę apsaugą ant jų palieki, vadinasi kito ėjimo metu tęsti ekspansiją bus labai sunku. Tiek dėl priešininkų atliktų veiksmų, tiek dėl to, kad naujų karių žaidime paprastai negauni. Atėjus antram ėjimui žaidėjas turi spręsti ar bandyti atlikti dar vieną ėjimą, ar nurašyti rasę kaip išsikvėpusią ir stverti naują. Beje rasės nusiuntimas į „decline” taip pat kainuoja ėjimą, šio žingsnio pabaigoje taip pat gaunami taškai. Visa žaidimo strategija ir remiasi į tai, kad žaidėjas turi laiku pasirinkti tinkamą rasę, prigrobti kuo daugiau taškų, laiku apsispręsti ir pelningai atsikratyti valdomos rasės. Viską reik daryti laiku, o stalo žaidimuose dažniausiai tai reiškia, kad turi turėti šiokią tokią nuojautą apie tai, ką ketina daryti kiti žaidėjai. Bėda ta, kad Small World‘e tai daryti ganėtinai sunku, ypač jei vienas ar keli žaidėjai jau yra decline fazėje. Ateis jų ėjimas, jie gaus šviežią armiją. Nuspėti ką toji armija veiks žaidimo pasaulyje yra praktiškai neįmanoma (nebent lentoje egzistuoja kokia nors akivaizdi „lengvų taškų” situacija). Kitas niuansas tas, kad žaidimas tęsiasi vos keletą ėjimų. Grubiai šnekant jei bent porą rasių siunti į decline, visas tavo žaidimas apsiriboja dviem ėjimais per rasę. Laimėsi tu ar ne, tiesą sakant priklauso nuo to, ar teisingai pasirinkai akimirką, kai savo ištikimus tarnus tiesiog pasiunti velniop. Man tai daryti sunku. Nes tai reiškia ne tik atsiribojimą nuo pamiltų karių, bet tokiu būdu, tam tikra prasme atsisakai ir užgrobtų teritorijų (nes jos tampa ypatingai lengvu grobiu oponentams).

Amazonės mažame pasaulyje karštos, skeletai nuolat skriaudžiami, o troliai… Troliai visur troliai.

Žaidžiant labai rimtoje kompanijoje ir suklydus, šansų laimėti mažai, nes žaidėjai gali daugiau ar mažiau numatyti bendrą žaidimo eigą. Smagu tai, kad suvokęs, jog partija pralaimėta, Small World‘e tu gali taip pašikti (persiprašau) pasirinktam oponentui, kad jis savo pergalę irgi matys tik rožiniuose sapnuose. Tai žaidimas apie juoką ir neapykantą. Bent jau man tai buvo kažkas naujo, nes tarkim panašaus pobūdžio Risk‘e juokui vietos nelikdavo. Vien dėl to, kad ten kauliukai galėjo pašikti tau (persiprašau dar sykį), nepriklausomai nuo to, geras tu strategas ar ne. Small World‘e kauliukų galima sakyti nėra.
Realiai tai žaidimas smagiam vakaro praleidimui. Neįtikėtinai žavinga žaidimo tema parodijuoja vakarietišką fantasy kultūrą ir nori nenori kažkiek prablaško atmosferą. Labai sunku į įvykius lentoje žiūrėti rimtai, ypač jei tau labai, labai nesiseka. Aišku susikibus rimtai nusiteikusiems laimėti ponams, kivirčų neišvengsi, bet kaip ir minėjau, tokie dažniausiai turbūt baigiasi ėjimu į decline, naujų pajėgų gavimu ir ypatingai žiauriu kerštu. Tada žaidėjai keičiasi pusėm ir kerštas tampa begalinis ir besąlygiškas. Nė vienas iš kerštaujančių nelaimės, užtat kiti esantys prie stalo gerai praleis laiką ir smagiai pasijuoks. Mano galva, ant žaidimo dėžės esantis užrašas „It‘s a world of Laughter”, su pripiešta kruvina S paverčiančia užrašą į „The world of Slaughter”, yra žiauriai taiklus.
Žaidimo eiga, priklausomai nuo prie stalo esančių žmonių mastymo greičio, gali trukti nuo pusvalandžio iki poros valandų. Jau pagyriau bendrą žaidimo temą, bet verta pagirti ir pačia žaidimo sandarą. Žaidimo lenta ir figūrėlės labai kokybiškos ir dailios. Rasių ir super galių kortelės padarytos patogiai, apvertus (nuėjus į decline) sufleruoja apie tebegaunamus bonus‘us, jei tokių yra. Žaidimo peržaidžiamumo vertė taip pat didelė. Dėl to, kad žaidime pasirodančios rasės ir super savybės kas kartą parenkamos atsitiktine tvarka, tikimybė, kad kažkoks žaidėjas visada žais už trolius, maža. Galų gale, priklausomai nuo Trolių ir jų specialios savybės derinio, pats trolių patrauklumas gali būti didesnis ar mažesnis. Ši savybė, ir skirtingos žaidimų lentos skirtingam žaidėjų kiekiui garantuoja, kad žaidimas atsibos labai negreit.

Žodžiu viskas labai gerai. Jei ieškotės žaidimo į kolekciją Small World labai netgi tinka, ypač jei reik žaidimo trumpiems vakarams, ar svečių priėmimui. Pasirengimas žaidimui labai greitas, eiga linksma, taisyklės paprastos. Visai kaip traukinukai!
Daugiau apie žaidimą, gamintojo tinklalapyje.

Rodyk draugams

Tiger Woods PGA Tour 10 (PS3; PSP; Wii) | Renkuosi golfą metams

Kadangi pernai labai susižavėjau Next-Gen golfu, šiemet namuose įrengiau tikrą Tiger Woods bandymų poligoną.

O viskas prasidėjo nuo nekalto bandymo žaisti šiųmetinį Tiger Woods PGA Tour 10 ant PSP. Nė nepajutau kaip užkabino ir pavergė. Kolegos jau juokėsi, kad nei parūkt, nei arbatos išsivirt be PSP neinu. Turint galvoje, kad iki šiol PSP į darbą išvis nesinešiojau, tai tikrai turėjo atrodyti keistai. Vėliau, nutariau išmėginti Next-Gen versiją (pasirinkau PS3) ir Wii versiją. Wii gal ir nebūčiau bandęs, jei ne būtinybė šiek tiek patestuoti Wii Motion Plus priedą (apie jį parašiau čia). Tiger Woods PGA Tour 10 vienas iš kol kas esančių berods 3 žaidimų kurie yra suderinami su šiuo priedu. Žodžiu finale supratau, kad bandydamas visko po truputį, renkuosi golfą kurį žaisiu iki pat 2010-ųjų rudens. Testo rezultatai žemiau.

Tiger Woods PGA Tour 10 (PSP) - Absoliutus nugalėtojas
Labai nesiplėsiu pasakodamas apie šią žaidimo versiją. Ji man patiko labiausiai, todėl būtent ją ir apžvelgiau Daugiau mažiau išsamią apžvalgą galite paskaityti čia. Tingintiems skaityti, tiesiog išdėliosiu kelis esminius dalykus, dėl kurių, būtent PSP versija tapo mano favoritu.

Žaismingumas: Esminis šio žaidimo bruožas. Nepaisant to, kad PGA Tour 10 yra įpintas į rimto golfo imitatoriaus rūbą, PSP versijoje rimtumo yra tiek kiek jo reikia meniu ir varžybų planavimui kalendoriuje. Pati žaidimo eiga žiauriai linksma, gausiai pripildyta mini žaidimų. Pretekstas įtraukti žaidėją į azartiškus, mažiau nei minutę trunkančius mini žaidimukus, labai paprastas. Kiekvienas valdomo avataro smūgis ir jo sėkmingumas šiek tiek priklauso nuo jo psichologinės būklės. Lemiami smūgiai, nemalonius prisiminimus keliančios duobutės, puikus oponentų rezultatas, kamuoliuko nuskandinimas smėlyje ir panašūs veiksniai žiauriai įtakoja personažo moralę. Prastai nusiteikęs golfo žaidėjas, paprasčiausiai negali smūgiuoti gerai, mat per lazdą negali perduoti kamuoliukui pasitikėjimo savo jėgomis. Čia ne pats sugalvojau, perskaičiau kažkur internete. Žodžiu… Norėdamas nuraminti savo avatarą, žaidėjas gali sužaisti vieną iš keliolikos mini žaidimų. Pastarieji parenkami lyg ir atsitiktine tvarka. Šių žaidimų metu, paprastai tereikia žaibiškai greitai ir laiku spustelti teisingus mygtukus, nors realiai tai personažas tuo metu moja savo fanams, dalina parašus, valo batus, šveičia kamuoliuką ar panašiai. Aš visada laukdavau šių žaidimukų. Dėl to, kad jie smagūs. Dėl to, kad jie suteikia avatarui pasitikėjimo savimi antplūdį ir padidina šansą įkalti „Eagle”. Dėl to, kad jie prablaško, gan monotoniškų, 18 duobučių turnyrų metu.

Grafika ir kitas briedas: Viskas žaidime padaryta gerai. Gal ir nebuvo kažkokių och ar ach, bet paprastai tokių emocijų paprasti golfo žaidimai ir nesukelia. Yra gražūs, lengvai identifikuojami golfo laukai. Yra orų kaita. Yra gan dailus avataras ir gražios, ar net efektais prisodrintos smūgiu animacijos. Kadrų kaitos greitis stabilus, nors sekant paskui kamuoliuką šioks toks lagas pastebimas. Komentatoriai komentuoja ganėtinai protingai ir į temą, tačiau labai trumpais sakinukais, todėl labai greit įkyri. Įkyri, bet žaisti nemaišo. Aš net nepaieškojau ar jie išsijungia, nors su žaidimu praleidau daugiau nei mėnesį.
Vienintelis ryškus trūkumas, ilgas meniu įkrovimo laikas ir begėdiškai lėtai veikianti parduotuvė. Jei užsimanai nupirkti savo golferiui naujus marškinius, meniu parodo maždaug 1 per kokias 2 sekundes. Jei sugalvoji peržiūrėt visus 40 ar 70 marškinių modelius… Na žodžiu geriau nenorėt.

• Visur, visada ir belekaip: PSP nešiojama konsolė, tad pasirinkdamas PSP versiją gauni garantiją, kad smagų golfą galėsi bimbinti kada papuola, kur papuola ir kaip papuola. Žaidimo valdymas gali būti simuliuojamas smūgius atliekant analogine rankenėle. Tai gan sudėtingas procesas, ypač judant, ar sėdint kažkame kas juda. Bet kuriuo metu, žaidimo valdymas iš atseit realistiško, gali būti perjungtas į 2/3 click. Štai tada ir prasideda linksmybės. Pora mygtuko paspaudimų ir kamuoliukas jau skrenda kaip raketa kokia. Nesvarbu ar tu laukus ariančiam traktoriui, ar su dideliu reikalu tualete, ar patogiai įsitaisęs fotelyje - naudodamas 2/3 click valdymo režimą, puikų rezultatą demonstruosi visomis sąlygomis. Mano galva būtent to reikia kiekvienam žaidimui, kuris žaidžiamas ant nešiojamos platformos.

Tiger Woods PGA Tour 10 (Next-Gen versijos PS3;X360) - Minutės Metukų pertraukėlė
Aš asmeniškai, next-gen golfo šiemet turbūt nežaisiu. Kodėl? Visų pirma todėl, kad jis mažai kuo pakito nuo pernai metų. Spaudžiam čia ir skaitom ką rašiau pernai. Šiemet labai mažai kas pakito, tad per naują kažko keverzoti prasmės nelabai yra.

Buvo praturtinta ir šiek tiek sudėtingesne pavirto analoginio valdymo schema. Nenaudojau aš jos, nes golfui man PS3 svirtelės vos vos per jautrios. „3 click” sistema išliko analogiška, tačiau putt smūgiams jau taikomos šiokios tokios naujovės. Jos smagios, putt režimas, bent jau man pasirodė šiek tiek klastingesnis, antra vertus skirtumas nuo pernai ne toks lemtingas, kad dėl jo vertėtų pirkti naują žaidimo versiją. Išimtimi galėtų būti tik aistringi tikro golfo mėgėjai, kurie nuolat seka šio sporto naujienas. EA visiškai susiejo žaidimą su realaus pasaulio įvykiais, tad jame rasite krūvą naujovių, pradedant žinių kanalais, baigiant galimybėmis atkartoti šviežius, kažkokio tai realaus žaidėjo pasiekimus žaidime. Tai turėtų būti labai įdomu, jei golfas man reikštų kažką daugiau, nei gerą azarto dozę prie konsolės.

Žodžiu aš nesiplėsiu, o jei jums įdomu permeskit akimis ką rašiau pernai. Jei sudomins pernykštė versija, tai šiųmetinė yra geresnė. Tiesiog gal ne tiek, kad derėtų ją pirkti, jei namuose jau yra pernykštė.

Tiger Woods PGA Tour 10 (Wii) - OMG! Patraukė į sporto prekes
Kaip ir minėjau, pažintis su PGA Tour 10 wii buvo visiškai atsitiktinė, tačiau užsimezgusi draugystė jaučiu truks ilgai. Realiai, tai yra 1:1 žaidimo perkėlimas iš naujos kartos konsolių. Savaime aišku grafika nukarpyta tiek kiek jos gali parodyti Wii. Žaidimas ganėtinai labai dailus, tiesiog trūksta rezoliucijos. Žaidimo režimai ir žaidimo eiga yra visiškai identiška tam ką turim, tarkim ant X360, ir tai mane labai nustebino. Kažkaip man atrodė, kad Wii versija turėtų būti artimesnė PSP versijai… Ilgainiui supratau, kad papildomų smagumą keliančių mini žaidimų, Wii versijai nė nereikia. Žaidžiant Tiger Woods 10 su Wii pakankamai smagu tiesiog smūgiuoti.

Pultelis ganėtinai tiksliai atkartoja žaidėjo judesius, o smūgiavimo principai kur kas patogesni nei tie, kuriuos savo žaidimuose siūlo Nintendo. Fairway drive smūgiai, kur dažniausiai tiesiog reikia smūgiuoti tiesiai ir taikliai atliekami gan paprastai, o smūgio metu iš pultelio pasigirsta labai, labai malonus garsas. Žaidžiant žalioje vejoje tereikia išmokti dirbti klubais ir ištiesta ranka. Žaidimu susižavėjau vos po kelių duobučių… Dar ir dėl to, kad tai buvo pirmas golfo žaidimas, kur pirmaisiais bandymais pasiekiau PAR rezultatą. Tiesą sakant Wii versija labai gerai subalansuota, PAR pasiekti ganėtinai paprasta, o štai dėl Birdie tenka pasistengti. Įdomu tai, kad stengtis reikia ne tobulinant smūgiavimo technika (nors tai irgi svarbu), o ieškant strateginių sprendimų prieš smūgį. Tai pirmas Tiger Woods žaidimas, kuriame ėmiausi išnaudoti įvairius nuožulnumus vien tam, kad pakeisti kamuoliuko riedėjimo kryptį.

Žaisti be Wii Motion Plus priedo nebandžiau, o su juo žaidimas perteikiamas tikrai puikiai. Žaidžiau prieblandoje, daugiau nei porą valandų ir nė sykio neteko nusivilti pultelio reakcija. Tiesą sakant neturiu per didelio pagrindo manyti, kad be Wii Motion Plus žaidimas veiks prasčiau. Tiesą sakant, daug kas dar priklausys nuo vieno iš kelių pasirinktų valdymo būdų, tačiau ryškiausiai Wii Motion Plus spindi atliekant tik Draw ir Fade tipo smūgius. Šie smūgiai yra lyg savotiškas suktukas, paleidžiantis kamuoliuką lankstu. Jei teisingai pamenu Draw daro lankstą per kairę, Fade per dešinę. Norint atlikti šį smūgį, tenka šiek tiek padirbėti iš riešo, tad šioje vietoje Wii Motion Plus sugroja lemiamą reikšmę (ypač kalbant apie Draw ar Fade gylį). Nepaisant to, kad golfo laukuose yra tikrai daug kliučių, dažniausiai kur kas paprasčiau yra permušti kamuoliuką virš jų, nei naudoti Draw ar Fade smūgius. Kitais žodžiais tariant, Wii Motion Plus priedo būtinybė yra ganėtinai abejotina, ypač jei Golfą ketinate žaisti linksmumo vardan, o ne užsiimti žaidimo pažinimu rimtai.

Wii versija netapo man asmeniniu lyderiu tik todėl, kad jo negaliu įsimesti į kišenę ir žaisti darbe. O šiaip, visomis prasmėmis azartiškas, gilus ir labai įtraukiantis žaidimas. Naminį golfą nuo šiol žaisiu tik ant Wii. Tam reikšmės turi ne tik žaidimo valdymas, bet ir kone tobulai subalansuotas žaidimo sudėtingumo lygis.

Ir dar pagalvojau… Jei Microsoft sukurs super Natal ir ant jo bus toks kokybiškas Golfas, kaip PGA Tour 10 Wii, aš pirksiu golfo lazdą. Rimtai.

Rodyk draugams

Gang of Four | Tūkstantinis Unopokeris

Kartais įvairių žaidimų mišrainės nepasiteisina, o kartais akivaizdžiai nuneša stogą. Savaitgalį buvau (stipriai avansu) pasveikintas su artėjančiu, tad dovanų gautą kortų žaidimą „Gang of Four”, testavom gausiai užgerdami alumi. Alų paminėjau todėl, kad 4:00 ryte, aš dar buvau žvalus ir nusiteikęs laimėti. Nors tai palyginus niekis. Mano žmona, kurią taip ilgai budrią išlaiko nebent siautėjantis Oskaras, irgi buvo prie stalo. Ji klausė ar sumesim dar vieną…

Gang of Four tai gerai žinomų kortų žaidimų mišinys. Taškai lentelėje jame surašomi taip, lyg žaistum tūkstantį. Na jie panašiai surašomi ir daugelyje kitų žaidimų, tačiau pati surašymo eiga ir partijos trukmė labiausiai primena būtent 1000. Ai, nors greičiausiai čia tik mano pritempimas iš emocinės pusės. Kiti du kortų žaidimai atsispindi kur kas akivaizdžiau. Kortos sužymėtos skaičiais ir spalvom. Visai kaip Uno. Taip pat kaip ir Uno, čia jas reikia kuo greičiau išsimesti. Pats kortų iš rankų metimo principas jau primena pokerį. Kortas ant stalo gali mesti po vieną arba gerai pažystamais pokerio deriniais (pora, trys vienodos, full house, flush ir t.t). Štai čia ir slypi didžiausias perliukas. Kadangi žaidėjai gali mesti tik stipresnius, identiško kortų kiekio derinius, žaidime atsiveria erdvės strategijai ir blefui. Na pavyzdžiui gali rankose turėti du derinius kurių kiekvienas sudarytas iš 5 kortų. Tai gera ir stipri korta, tačiau ji neišjudės, jei žaidėjai žais 1,2 ar 3 kortų deriniais. Kiekvienas ėjimas, tai naujų derinių turimų kortų bazėje paieška, kiekvienas ėjimas tai sudėtingi sprendimai dėl to, kuriuos derinius ardyti, kuriuos pasilikti. Žaidime yra ir vadinamieji kozeriai, kurie limpa visada ir ant bet kokio derinio. Tai 4,5,6 arba 7 vienodų skaitmenų derinukai. Jie gan reti, bet į rankas ateina ~kas trečią ratą. Žinant tai, visada suvoki, kad bet kokia tavo pasirinkta strategija gali pasikeisti, nes realiai, bet kada ir bet kas gali permušti tavo ranką ir apversti žaidimą aukštyn kojomis diktuodami savo ritmą.

Pradinio azarto užtaiso pilnai užtenka vienam ratui, t.y. sužaidimui iki 100 taškų, o tada suvoki, kad noris dar. Taškai skaičiuojami kai paskutinis žaidėjas atsikrato paskutinės kortos. Kiekvienas žaidėjas gauna tiek taškų kiek turi kortų rankoj, plius nuo 8 kortų dar įvedami daugikliai. Kai kažkuris žaidėjas pasiekia 100, kitas žaidėjas turintis mažiausiai taškų automatiškai laikomas nugalėtoju. Įdomu tai, kad minėti daugikliai niekada neleidžia atsipalaiduoti. Gali būti lyderis 7 ėjimus, bet sykį sėdęs su 10 kortų pradėsi balansuoti ant pralaimėjimo ribos. Kai galų gale sužaidėm pirmą ratą iki 100, supratau, kad užmigti neleis neįtikėtina mokymosi kreivė.

Esmė tame, kad pirmą ratą mes daugiausiai ieškodavom kuo aukštesnio derinio, jį beatodairiškai konstruodavom ir tėkšdavom į stalą. Finale, vieno ėjimo metu išmesdavai daugiausiai vieną derinį, o paskui nebeturėdavai kaip išlaikyti iniciatyvos. Ratui artėjant į pabaigą valydavomės palaidas kortas, tokiu būdu silpnesnę ranką turėję žaidėjai išsimesdavo daugumą kortų ir per ratą gaudavo vidutiniškai 2-3 taškus. Tokiais tempais, mums prireiktų 50 ėjimų, kad baigti žaidimą. Štai tada ir pradedi ieškoti strategijos kuri padėtų atsikratyti kortų kuo greičiau. Dar vėliau strategijos kuri padėtų ne tik išmesti savo kortas, bet išmesti jas taip, kad pas kitus jų liktų kuo daugiau. Tada į savo turimas 16 kortų imi žiūrėti ne ieškodamas stipriausių derinių, o bandydamas rasti jų kuo daugiau. Bandai suregzti ir sudėlioti visą žaidimo eigą jau nuo pirmo ėjimo, iš anksto stengies numatyti, ką kada mesi, kokius derinius pakeisi nesėkmės atveju, kokiais būdais ir kada perimsi pirmo ėjimo teisę ir t.t. Tai gali užimti šiek tiek laiko, bet galiu garantuoti, kad tai pasiteisina. Žmonės prie stalo bambėjo, bet antroje žaidimo partijoje aš pralošiau tik vieną ranką. Iš dalies nes sekėsi, iš dalies, nes numatydavau kaip kontroliuosiu stalą. Kadangi laimėtojas visada eina pirmas, galima numatyti daugiau ar mažiau patvarią viso žaidimo strategiją. Įdomu tai, kad nugalėtojas šiame žaidime visada turi milžinišką kiekį privalumų. Nugalėtojas visada gauna stipriausią, silpniausio žaidėjo kortą, o jam mainais duoda bet kurią kortą savo nuožiūra. Nugalėtojas pradeda žaidimą. Vadinasi jis gali diktuoti kelių kortų deriniai guls ant stalo, kai tuo tarpu kiti žaidėjai turi labai greitai prisitaikyti.

Žaidimą gali žaisti 3 arba 4 žaidėjai. Tai didžiausias (ir mano galva vienintelis) jo trūkumas, nes dabar turėsim laukti kortomis žaidžiančių svečių :). Tokie būna nedažnai, o kai ateina paprastai atsineša viskį ir pokerį ;).

Daugiau apie žaidimą galite sužinoti, gamintojo tinklalapyje.

Patys alkaniausi žaidimo savininkai, gali malšinti alkį žaisdami Gang Of Four versiją on-line, bet man, kaip ir Uno atveju, tai neatrodo patrauklu. Yra žaidimų, kuriuos nori žaisti su gyvais oponentais, matyti jų rankas ir akis. Galų gale žaisdamas gyvai ir pasukčiauti gali!

Rodyk draugams

Mass Effect 2 viršelis | Nepalaikau!

Ką tik pasirodė Mass Effect 2 viršelis. Visumoj tai visai dailus, kažkiek primena Old–School sci-fi trash’o cover art’ą.  Ir manęs nejaudina, kad Shepard’as visai nėra Shepard’as. Kaip kažkas teisingai pastebėjo, Shepard išvis buvo moteris ir davėsi su Tvilekais. Ne esmė…

Geriau paaiškykit man kas čia?

Iš kur auga ta koja? Tylėt gusarai!

O dabar paimam bet kokį daiktą primenantį ginklą į rankas. Dedam rodomąjį pirštą ant gaiduko ir skaičiuojam kiek jų turėtų matytis…

Mėgėjai. O gal Shepard turi santykių su tarpgalaktine Yakudza. Gal jis tyčia tą pirštą…Oh…what an intriguing story awaits us!

Rodyk draugams | Niekalas, ale vistiek labai džiugina

Pastaruoju metu kur kas daugiau žaidimų sužaidžiu iš sportinio, profesinio ar pažintinio intereso, nei savo malonumui. Paprastai tai suvoki tada, kai joks žaidimas nebesuteikia absoliučios satisfakcijos… Eee… Kitais žodžiais tariant, penktadienį antrą nakties jau miegi, o ne kažką kali.

Kas kartą kai užeina toks etapas, darau pertrauką. Susirandu kokį seną gerą niekutį ir minkau jį grynai savo malonumui, bandau pasiekti kažkada iškeltus, senai pamirštus ir niekada nepasiektus tikslus. Galų gale naujai pažvelgiu į klasiką. Anas savaitgalis buvo lygiai toks, tad ketinau prisiminti vieną seną rusišką RTS/Wargame kai po ranka pasimaišė Starcraft. Jo neturėjau savo kolekcijoje, tad pasitaikius progai (ir nuolaidai) nusipirkau. Kartu su Broodwars. Nes Starcraft 2 jau ne už kalnų. Šiandien pasirodė signalai, kad jei Blizzard nenorės jo išleisti šiemet, tai padaryti juos privers akcininkai ir Bobis :). Hehehe.

Žodžiu dabar pats tinkamiausias laikas neskubant pereiti Starcraft ir pasimėgauti jo siužetine linija.

Tada ir užsiroviau ant naujojo Buvau ir pamiršęs, kad Blizzard jį perdarinėja, nors apie tai kažkur jau rašiau. Kas tas Absoliutus niekalas, kurį anksčiau ar vėliau privalės turėti visi žaidimų kūrėjai ir/arba leidėjai. Tai vieta, kur žaidėjas susikuria savo paskyrą ir saugo savo žaidimus. Kol kas tik tiek. Vyksta ten prekyba, bet Lietuvos ji neliečia. Kaip supratom, prekių į Lietuvą jie nesiųs, tad jei ir įmanoma ką pirkti, tai nebent skaitmeniniu formatu. Kaip žinia, žaidimų Blizzard turi vos kelis, tad jie sudaro labai mažą parduotuvės, kurioje šimtai kitų prekių dalį.

Starcraft + BW gautas, tad mano Blizz kolekcija pilna. Turiu ir originalųjį Diablo, bet jis man rodos neturėjo serial key apsaugos ir greičiausiai todėl nėra čia registruojamas.

Savo paskyroje kol kas galima tik užregistruoti turimus Blizzard žaidimus ir… viskas. Mane nudžiugino ir tai. Visų pirma, žaidimo registracijos metu, manęs paklausdavo kokia kalba noriu registruoti žaidimą. Galėjau pakeisti savo turimų žaidimų kalbą į pageidaujamą iš pateikto sąrašo. Kaip bebūtų keista, yra ir šiais laikais angliškai nekalbančių žaidėjų. Yra ir tokių, kurie taupydami pirko RU klientus. Dabar viską galima sudėlioti taip kaip pačiam patinka ir… Bet kada, bet kur parsisiųsti to žaidimo įdiegimo bylas.

Geltonai užtušuotas jūsų serial key. Du mygtukai. Download PC, Download Mac. Ko dar?

Aišku, kai turi serijinį raktą, gali pasinaudoti ir kitais, mažiau legaliais būdais, bet mane labai džiugina ir legali alternatyva. Tokiu štai būdu, Blizzard man gražino ir Diablo II. Tai vienas pirmųjų žaidimų mano kolekcijoje, kuris tiek dulkių pririnko todėl, kad žaidimo diskai susibraižė ir jų panaudoti nebegalėjau. Laikiau tik šiaip sau. Kad dulkes rinktų.

Štai jie. Visko matę ir daug ką ištvėrę, bet galų gale nusibaigę DII diskai. Suryjo kaip minimum dvi vasaras. Dabar dulkėti, pirštu dar raižiau ant jų VSOP… Nes tikrai, Very Superior, and Old, and Pale. Keista, bet po procedūras pirštas paliko visiškai juodas.

Taigi. Jei turit senų Blizzard žaidimų, nepatingėkit jų suregistruot. Maža kur leisit laiką ir užsimanysit pakalt Diablo II. Dabar tai padaryti bus labai paprasta :).

Šį kartą dalį kurioje svajoju apie tai, į kokį didingą daiktą galėtų užaugti praleisiu. Pirma tegu pagamina Diablo III.

Rodyk draugams

Ačiū už burbulus. Buvo gerai!

Vakar twitinau apie tai, o šiandien pagalvojau, kad gal ir pablogysiu.

Buvom su šeima pūsti burbulų burbuliatoriuje. Tik po to supratau, kad realiai sudalyvavom labai keistam flash mob‘e :). Buvo neįtikėtinai smagu ir ne tik dėl burbuliukų gausybės. Buvo smagu pamatyti Kaune žmonių. Linksmų, gerai nusiteikusių ir panašu, kad visai laimingų.

Tiesą sakant, mes su tais burbulais biški fail’inom, tai paskui leidom laiką žiūrėdami svetimus. Kitą syk, pats košę užmaišysiu, nes pirktinė… yra pirktinė.

Nemažai ten mūsų buvo prie to Soboro, bet prisimenant jaunystę paėmė nervas. Kas darosi su mano miestu? Turiu galvoj, kodėl pamatęs 50 žmonių vienoje vietoje taip nudžiugau, nors prieš gerą dešimtmetį, šioje vietoje žmonės kažką veikdavo nuolat. Laisvės alėja buvo gyva, o dabar totaliai nukraujavus (su labai baisiais gangrenos požymiais). Miestas miršta ir vis dar norisi spjauti į veidą tiems, kurie prastūminėdami „Akropolį” įtikinėjo, kad jis „atgaivins” centrą. Buvo laikas kai centrą galėjo atgaivinti policijos patruliai. Buvo laikas kai jį galėjo atgaivinti apšvietimas. Buvo laikas, kai jį galėjo atgaivinti verslo skatinimas, naktiniai viešojo transporto maršrutai, kad ir minimalios investicijos į kultūrą… Buvo. Bet pražuvo, o kas ir buvo daroma, buvo daroma, nu tragiškai per vėlai. Jau nekalbant apie vis kažkur dingstančias babkes. Pas mus kalba, kad šustas jas pralupdavo, o Kupčinskas laiko už žando (beje tai labai akivaizdu).

Vakar nuėjau 100 žingsnių fontano link ir palikau vienas. Parduotuvės kurios dar dirba, merdi, vitrinos siaubingos. Tos kurios nedirba išvis apleistos. Žmonių nėra, kavinių praktiškai nelikę, o iš ko gyvena likusios (Gal išskyrus trendinį PJ) man mįslė. Paskui pamačiau Merkurijų. Buvau pamiršęs kas jam nutiko. Labai keista, kai stereotipiškais vadinamų gyventojų mieste, nugriaunamas pastatas, ant kurio laiptų visi tie stereotipiško miesto gyventojai turėjo bent po vieną pasimatymą. Gal jis ir baisus buvo. Bet bent jau mano požiūriu, tai buvo sunkiai atsiejama miesto dalis. Kaži kas išaugs vietoj jo? Žiūrint į tai kas darosi su atseit Smetonos laikus menančios gatvės pirmais aukštais, įtariu, kad pastatys ką nors iš veidrodžių arba skardos.

Priešais fontanas. Jį remia, bent jau taip galima suprasti iš ant fontano stovinčio stendo. Jie matė ką remia? Jiems tai patinka? Vanduo iš fontano vos sunkiasi, dėl to, jo bala žino kiek metų jau matę burbulai atrodo siaubingai. Apie vandenį. Tirštai rudos spalvos su žalsvais atspalviais, pilnas dumblo, šiukšlių ir kažkokių gleivių. Siaubinga. Siaubinga tokį turėti, eksploatuoti ir rodyti žmonėms.
Mirštam. O labai gaila.

Esu labai dėkingas ir visiems kas prisidėjo prie burbuliatoriaus, kad anas įvyktų. Buvo gera. Net labai.

Labai labai :). Ir neburbuliuokit, kad kas kartą kai rašau apie Kauną burbuliuoju. Toks jau tas Kaunas. Burbuliatorių miestas.

Rodyk draugams

Brüno | ne apžvalga ir ne vertinimas

Išėjęs iš kino salės pasakiau Rezidentui, kad šiaip tai Sacha Baronas Cohenas yra kino industrijos broliai Hauseriai. Apie braliukus Dan ir Sam žino dauguma. Na gal nežino jų vardų, pavardžių, bet yra labai daug girdėję apie jų tvarinį GTA. Kodėl man galvoj atgulė tokia paralelė? Skubu pasiaiškinti…

Kalbant apie visuomenės protestus įvairioms media formoms, vienu didžiausiu šio meto baubų yra tapę žaidimai. Įvairiose formose. Visuomenės nepasitenkinimą sukelia paauglių priklausomybė nuo žaidimų ir pats žaidimų turinys. Žiaurumas, necenzūrinė kalba, užuominos į seksą ar narkotikus. Nepaisant to, kad rinkoje yra dešimtys kelis syk žiauresnių, šlykštesnių ir menkiau cenzūruotų žaidimų nei GTA, GTA dorovės saugotojams sukelia didžiausią siaubą. Susidaro įspūdis, kad GTA tai modernios visuomenės priešas numeris vienas. Man visada buvo įdomu kodėl, o vienintelis paaiškinimas kurį turėjau buvo tas, kad GTA veiksmas paprastai vyksta nūdienos fone. Aš šią seriją visada laikiau savotiška veidrodžių karalyste. Houser‘ių žaidimuose visada įžvelgi nūdieną, kažkiek iškreiptą, bet tuo pat metu labai įtikinamą. Nepamenu kurią dalį tiksliai, berods Vice City, žaidžiau tuo metu kai Lietuva rinko Paksą ir žinot ką, aš jį, jo partinius, draugus ir priešus mačiau vos ne kiekvienam žaidimo epizode. Nebūtinai neigiamuose fonuose, bet aš iš esmės žaidime mačiau Lietuvą, o kai kurie žaidimo įvykiai su realiu gyvenimu siejosi net per ryškiai. Todėl kai Zuokas užsikabino ženkliuką „Nuteistas už gerus darbus“ aš nė kiek nepasimečiau. Taip pasielgtų bet kuris, nors kažką apie didžiąją politiką suprantantis GTA veikėjas.

GTA pasauliuose žaidėjai visada mato ką nori matyti. Galbūt tai ir gąsdina jo priešininkus. Nes žaidime problemos sprendžiamos paprastai. Užkniso miesto meras kuris miegamajame persirenginėja moterimi ir parceliuoja miesto parkus fabrikų statytojams? Jokių problemų, pasiėmei benzininį pjūklą, nuvažiavai į svečius, išsprendei savivaldos problemą. Rupke, net aš kartais jusdavau pasitenkinimą tai darydamas, o man jau buvo toli graži ne 18. GTA kiekvienas galėjo kovoti su tuo, kas jam nepatinka. Todėl, ypač JAV, jo priešininkų gretas labai greitai papildė, žaidime labai stereotipiškai pavaizduoti, tautinių mažumų atstovai.

Nesupraskit manęs klaidingai. Aš nė už ką nesutikčiau su tuo, kad GTA reitingas būtų mažinamas ir rekomenduojamas nepilnamečiams. Esmė tame, kad Houseriai, su kiekvienu žaidimu siunčia žinią. Aš ją traktuoju kaip savotišką įspėjimą visuomenei, o jei pastaroji neįsiklauso, nė nepajunta kaip žaidimas iš jos išsityčioja. Penkiolikmetis tos žinutės nematys, nesupras ir negirdės. Nes ji ne jam. Jam yra didelis miestas ir neribojama veiksmų laisvė. Antra vertus… Tai savotiškas testas. Pažiūrėjus ką žmogus veikia žaisdamas GTA, būtų galima sudaryti primityvų jo psichologinį portretą. Tiesa WOW tam labiau tinka ir kiek žinau yra aktyviai naudojamas.

Broliai Houseriai ir jų kūrinys išgarsėjo. Ne tik dėl to, kad jie pirmi sukūrė tobulą sandbox žanro žaidimą. Ne tik dėl to, kad jų žaidimų siužetai verti atskirų knygų. Ne tik dėl techninių žaidimo niuansų, ar praktiškai neribojamos žaidėjų laisvės. Jie išgarsėjo ir dėl to, kad juos draudė, degino, plakė per žinias ir persekiojo teismuose. Apie GTA žino visi. Net ir tie, kurie žaidimų apskritai nežaidžia. Pasiekti to buvo gan lengva.

Žaidimų pramonė ganėtinai jauna. Dar daug ko joje nebuvo. Na plaka GTA už seksą ir kraują. Dieve mano, nejuokinkit voverių ir susiraskit įtikinamesnių priežasčių. Turiu galvoj… Na yra tarkim parodija „Scary Movie”. Vienoje jos serijoje, sekso, žiaurumų, žolės, alkoholio ir keiksmų yra daugiau, nei bet kokiam GTA. Ir tai pateikiama labai „cool” fone. Tai nieko nestebina, TV ekrane tai daugiau ar mažiau norma. Nes kino industrija daug senesnė. Joje jau buvo daug ir visko. Kiekvienas kino industrijos žanras, parodytų neigiamų dalykų prasme, jau senai ir smarkiai lenkia žaidimus. Dabar bijau susimaišyt, bet berods pirmas žaidimų istorijoje skandalas dėl žiaurumo žaidimuose kilo, pasirodžius žaidimui Death Race ar panašiai. Na esmė tame, kad ten iš 4 taškų sudarytas kvadračiukas (atseit mašinytė), galėjo pervažiuot du taškus (atseit žmogeliuką) ir ekrane atsirasdavo 4 raudoni taškai (atseit kraujas). Nepamenu visos istorijos, bet žaidimą berods uždraudė. Faktas tas, kad kine tuo metu kraujas buvo norma. Ir gyvūnėlių kankinimas taip pat. Prisiminkime King Kong‘ą.

Norint šokiruoti kinu reikia nuveikti daug. Labai daug. O didžiausia ir giliausia Bruno svajonė buvo tapti pasaulinio mąsto žvaigžde. Kadangi jis yra prastas aktorius ir dar prastesnis TV laidų vedėjas, jam liko tik vienas kelias… Ir jis juo nuėjo. Autobiografinė juosta apie austrą Bruno, nuo pirmų filmo akimirkų atakuoja žiūrovą tuo, ko jis tikrai nelaukė ir nesitikėjo. Į filmą ėjau nusiteikęs pamatyti kažką, du syk.. na gerai trys syk aršesnio, nei aršiausia Borato scena. Tokie momentai filme būdavo tik tada, kai Bruno leisdavo mums pailsėti. Tai buvo pirmas filmas kurį žiūrėdamas pilnoje kino salėje Kaune, tarpais negirdėjau jokių pašalinių garsų. Žmonės nekikeno, nekomentavo, netraškino traškučiais ir nesiurbčiojo kolos. Pilna kino salė, pačių įvairiausių kauniečių tiesiog stebėjo ekraną absoliučioje tyloje. Žinau ką tuo metu veikė galvos. Parinkinėjo reakciją. Juoktis, sakyti bū, užsimerkti, kažką pakomentuoti sėdinčiam iš kairės? Bruno nuėjo toliau nei kas kitas ir leiskite pastebėti… žiūrėti į tai yra labai, labai nepatogu. Filmas iš esmės peržengia visas padorumo ribas, bet kad ir kaip norėdamas nenuneigsi fakto… Jis apie gyvenimą.

Jei vietoj Bruno, būtų paleidę kokį nors labai atvirą ir lengvai iškrypusį porno, žiūrovų reakcija manau būtų buvusi tokia pati. Tiesa porno atveju nemaža dalis išeitų iš salės. O Bruno, bent jau Kauniečiai žiūrėjo iki galo. Maža to, išeidami iš salės filmą komentavo labai santūriai. Girdėjau ir patenkintų ir nepatenkintų, bet bendras įspūdis buvo labai ramus. Jaučiu todėl, kad filmas gerokai visus pritvojo. Per visą kino salės ekraną parodytas reiveris B#&ys privertė visus susimąstyti. Now that, was something completely diferent! Nors tai savo laiku, daug mažesniai mąstais buvo išbandyta ir „Kovos Klube”. Tik be Scooter‘io.

Kas nors greičiausiai sulygins Bruno, su kai kuriais Ramanausko projektais. Paralelių, tarp to ir to begalės. Tiesiog, mano asmeniniu požiūriu, tolimiausia kertelė į kuria buvo nužengęs Algis, apibūdinamas žodžiu „šlykštu”. Bruno yra už šlykštumo suvokimo ribų ir daugeliui filme matytų scenų paprasčiausiai sunku rast racionalų paaiškinimą.

Aš nesakau, kad man Bruno patiko ar nepatiko. Aš dorai net nežinau. Žinau, kad Boratą dar pažiūrėčiau, o Bruno man pakako ir vieno karto. Juo labiau nenorėčiau jo žiūrėti kokioje nors draugijoje. Filmas verčia nuolat jaustis nepatogiai, nes kiekviena tavo reakcija į vaizdus ekrane, šalia esantiems gali sukelti įvairiausių minčių. Tiesą sakant niekam filmo nerekomenduočiau, nes po to grėstų iškrypėlio reputacija. Tokią ilgą analogiją su Houser‘iais išvedžiau tik todėl, kad Bruno, tam tikra prasme, kine daro tą patį, ką Danas ir Samas žaidimuose. Filmas, tai iškreiptas veidrodis, kuriame atsispindi realus gyvenimas. Nesvarbu, kad vaizdas iškreiptas, bet jis yra tikrų, kasdienių dalykų atspindys. Dalykų apie kuriuos mes viską žinome ir šalia kurių ramiausiai gyvename. Va tada ir kyla klausimas, kodėl pažiūrėję filmą apie tai, kas kasdienybėje mums yra įprasta (pvz.: įprasta tiek, kad mes stengiamės užsimerkti ir to nepastebėti), mes jaučiamės nejaukiai, ar net pasipiktinę?

P.S. „Jei šitam bloge dalinčiau prizus, Bruno gautų mažiausiai vieną. Už neįtikėtiną pabaigą.”

Rodyk draugams