Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2009-09-28

Kai ateina laikas eiti, turi eiti…

Publikuota: Private stuff

Gaila, tik kad mūsų šalyje mažai kas tą supranta. Visi pradedant tokiais nežinomais kaip Rupulevičius, baigiant tokiais populiariais kaip Baukutė Butkutė, nesuvokia, kad kai ateina laikas eiti, turi eiti. Kad atėjo laikas eiti, sužinai iš būsenos. Jei esi padėtyje, kuri yra prastesnė nei tada kai viskas prasidėjo, vadinas esi tam tikroje hm… (parazitiškai arba ne) vegetuojančioje būsenoje. Į tą būsena gali patekt nes apsileidai, arba nes vazonas pradėjo šaknis spaust. Neesmė. Žodžiu man laikas.

Labai aiškiai prisimenu kaip prasidėjo šitas… mmm… reiškinys. Kukas parodė blogas.lt ir paaiškino kas čia per dalykas ir kodėl jis madoj. Įdomumo dėlei padariau kažkokios savo naujienos copy/paste iš games.lt, kad pažiūrėt kaip tai atrodo. Man patiko kaip tai atrodo ir tada pradėjau rant‘int. Jei pamenat rant‘inau apie beleką ir apie viską kas man pačiam buvo įdomu. Paskui pamačiau, kad ne man vienam tai įdomu. Paskui supratau, kad vis tik gal man vienam tai įdomu, o kiti laukia ką parašysiu apie žaidimus. Paskui kažkam patiko virtuvėlė. Visus tuos metus nelabai supratau ką čia darau, žinojau tik kodėl. Nes man tai patiko. Turėjau laiko ir jėgų. Rašiau sau, nors ir buvo akimirkų kai galvodavau, kad dėl kitų tai darau. Realiai visada rašiau sau ir dėl savęs, o kad tai kažkam patiko, tai čia jau jūsų problemos.

Dar man čia patiko tai, kad kartais žmonės parašydavo komentarų. Kaip bebūtų keista, dažniau nei gan dažnai, iš jų susiformuluodavo diskusija, o ne triukšmų ir seilių kakofonija. Tas buvo supahkul! Ir tas leido kažkiek patikėt, kad ir online įmanoma bendraut. Ačiū.

Į vegetatyvinę būseną patekau, nes pasikeitė prioritetų lentelė. Prieš metus, nieko neveikimui ar rašymui dėl savęs turėjau laiko ir jėgų. Todėl prieš metus Artojaus Arimai mano prioritetų lentelėj buvo ohoho kur. Paskui atėjo depresija (ne blog, o didžioji) ir nori nenori prioritetai buvo perstumdyti. Artojaus Arimai nustojo būti tokie kokie buvo pernai (pernai man jie labai patiko), vadinasi jie tapo prastesni nei tada, vadinas nėr čia ko. Dabar net kai turiu laiko, ne visada prisiverčiu parašyt ką nors. Galvoj taip ir dūla, per vasarą susiformavusios, bet garsiai neišsakytos mintys dėl DLC, piratavimo ir panašiai. Jau neklabant apie visokius daily bambesius ir lazaniją. Lazanijos net ruošimo eiga sufotografuota, o įdėt… Visa tai atsitiko, nes tai ką čia dariau, kažkodėl neteko prasmės. Vadinas nelieka nieko kito, kaip tai įprasmint, arba atjungti gyvybę palaikančią aparatūrą. Kaži ar įmanoma padaryt ir tai, ir tai?

Po maždaug poros dienų ir penkių su pusę valandų dar ką nors brūkštelsiu, ir tada jau viskas. Tiek dienų užsukdavot, tai užeikit ir užporyt, žodžiu.

Patiko (0)


Atgal į: Kai ateina laikas eiti, turi eiti…